Šiaudinių namų istorija

Namų iš presuotų šiaudų ryšulių statybos pradžia siejama su presavimo mašinos išradimu. XIX a. pabaigoje naujakuriai, atsikėlę gyventi į Šiaurės Amerikos žemyno stepių teritoriją (dabartinę Nebraskos valstiją), susidūrė su aktualia problema – šiose vietose trūko statybinės medžiagos būstui susiręsti, tuo pačiu ir medienos. Tačiau gamtinės sąlygos buvo palankios grūdinių kultūrų auginimui. 

Šis laikmetis sutapo su techninių galimybių paieškomis. Kaip tik XIX a. pabaigoje Jungtinėse Valstijose atsirado pirmosios presavimo mašinos, o neilgai trukus Nebraskoje iš šiaudų blokų, tarsi iš labai didelių plytų, pradėti statyti pirmieji pastatai, įskaitant dvarus ir netgi bažnyčias.

Pirmieji pastatai dėl medienos trūkumo buvo statomi be karkaso. Ši statybos technologija plačiai taikyta iki 1930 metų. Vienas iš tokių namų, pastatytas 1903 metais, yra išlikęs iki mūsų dienų ir iki šiol naudojamas pagal paskirtį.

Tuo metu iš resuotų šiaudų ryšulių buvo statomi įvairios paskirties pastatai: gyvenamieji namai, parduotuvės, mokyklos, dvarai, taip pat žemės ūkio paskirties pastatai – tvartai, statiniai, skirti sandėliavimui, karvidės.

 Vienas iš tokių dvarų, pastatytas 1938 metais Alabamoje, dabar naudojamas kaip muziejus.

Nuo 1940 metų ši statyba sustojo. Ją užgožė sparčiai auganti statybinių medžiagų ir chemijos industrija. Tačiau pavienių žmonių entuziazmas neišblėso. 8-ojo dešimtmečio pradžioje susibūrę bendraminčiai nutarė siekti bendro tikslo – grįžti prie tradicinės ekologiškos statybos technologijos.

Vis daugiau žmonių įsisąmonina prie ko veda technokratinis žmonijos vystymasis. Užsienio mokslininkai apskaičiavo: jei kiekvienas Žemės gyventojas suvartotų tiek energijos, kiek tenka vienam JAV gyventojui, tai kurui išgaunamų gamtinių išteklių užtektų tik dviems savaitėms.

Vien dvidešimtajame amžiuje suvartota tiek neatsinaujinančios energijos išteklių, kiek per visus tūkstantmečius nuo žmonijos gyvavimo pradžios. Visa tai lėmė globalinio masto spartų mus supančios aplinkos taršos augimą bei klimato kaitą. Per pastaruosius šimtą metų anglies dvideginio kiekis atmosferoje padidėjo 25 %, be to, sumažėjo augalijos ir gyvūnijos biologinė įvairovė.

Šios ir daugelis kitų ekologinių problemų verčia kiekvieną iš mūsų susimąstyti apie žmonijos išlikimą. Taigi, turime ieškoti naujų vystymosi būdų, lemiančių harmoningą žmogaus ir jį supančios aplinkos ryšį.

Atsinaujinančių šaltinių ir vietinių išteklių panaudojimas tampa perspektyva darniam mūsų ir mūsų vaikų ateities užtikrinimui, na, o statyba iš šiaudų – neatsiejama sėkmingo išlikimo dalimi.